„Buvo labai svarbu, kad pagaliau galėjau krikščioniškoje aplinkoje pasakyti dalykus garsiai, dėl kurių ilgą laiką buvo gėda“ – programos dalyvis.
Į programą atvedė troškimas būti laimingu žmogumi. Santykiai su tėvais šeimoje nebuvo tokie, kokie, mano manymu, turėtų būti.
Mano tėtis gyveno kartu, bet jis buvo uždaras, piktas ir negebėjo mane kaip dukrą padrąsinti, pasidžiaugti mano pasiekimais, buvo emociškai nutolęs, daug reikalaujantis.
Kovojau su savęs nepriėmimu, su nepasitikėjimu savimi, jaučiausi daug negavusi, ko man reikėjo iš tėčio t. y. supratimo, kad aš esu tiesiog vertinga ir mylima kaip asmenybė nepriklausomai nuo mano pasiekimų, veiklų ir kitų dalykų. Dažnai pykau ant tėvo, kaltinau jį dėl nesėkmių ir sunkumų bendravime su bendraamžiais, kartais net ir Dievą kaltindavau, kodėl Jis man parinko būtent tokius tėvus?
Programoje „Kelionė“ Dievas man suteikė galimybę pasižiūrėti į savo gyvenimą, į bendravimo sunkumus su tėčiu iš kitos perspektyvos. Čia atpažinau ne vien tik neigiamą tėvo įtaką man kaip asmenybei, bet įžvelgiau, kad tėvas prisidėjo prie mano auklėjimo taip, kaip jis suprato, kaip jam atrodė, kad yra teisinga. Dievas programoje „Kelionėje“ ragino mane nepasiduoti pykčiui (pvz. įvairūs kaltinimai tėvams, jautimasis auka), bet kiekvieną dieną džiaugtis paprastais įkvepiančiais dalykais, kaip, pavyzdžiui, pasivaikščiojimu po parką, gamtos ir dangaus stebėjimu. Pradedant savo kelionę lankydamasi namuose beveik nesikalbėdavau su tėčiu, augant santykyje su Jėzumi, patiriant Jo meilę po truputį supratau, kad jau galiu žengti pirmą žingsnį į kitokį santykį tarp dukros ir tėčio. Nuo klausimo tėčiui – „kaip tu gyveni?“.
Programos dalyvė
Atradau palaikymą ir žmones, su kuriasi galėjau dalintis man svarbiais dalykais, ypač išgyvenant sunkumus. Programa padrąsino žengti pirmuosius žingsniu dalintis, eiti į santykį ir nebijoti savo jautrumo. Buvau priimta, kokia esu ir tai stiprina keliauti toliau.
Programos dalyvė
Kai programos metu buvau paraginta pasidalinti sunkiomis patirtimis ar savo nuodėmingu elgesiu, tam kad galėčiau atnešti tai prie Kryžiaus, apsisprendžiau, kad to mažoje grupelėje tikrai nedarysiu. Važiuodama namo sakiau, kad Dieve, net neprašyk manęs tokių dalykų: jei man sunku išpažinti nuodėmę vienam kunigui, kaip galėčiau tai padaryti man mažai pažįstamų moterų akivaizdoje, jos gi mane pasmerks, net jei to ir nepasakys garsai. Tokios nuostatos laikiausi visą savaitę. Visgi sekmadienį kai iškilo mintis apie būsimą grupelės laiką pirmadienį, pasakiau gerai, Dieve, galiu pabandyti pasiruošti, bet tikrai nesakysiu grupelėje. Kai buvau pakviesta pasidalinti, galvojau, kad tik perskaitysiu dalį, kuri ne taip baisiai atrodo. Bet Dievas davė drąsos išsakyti viską, net tai apie ką kunigui buvo nedrąsu išpažinti. Turiu pasakyti, kad pirmą kartą pasijaučiau taip, lyg bučiau ne tik išplauta taurė, bet ir išblizginta. Kai iš tiesų išdrįsau Dievui parodyti tamsias dėmes savo širdyje, įvyko perkeitimas – aš pirmą kartą pajaučiau laisvę. Ir tai man leido žvelgti, kur ir kuo esu pakeitusi Dievą savo gyvenime.
Programos dalyvė
Atradau Jėzų komandos narių liudijmuose, grupelės žmonių istorijose, šlovinime! Patyriau, kad žmonės labai gražūs; viltis, kad viskas bus gerai.
Programos dalyvis
Dievo apvaizdos seserų , Utenos namų vyresnioji ses. Dominyka Violeta Slepikaitė liudija apie ekumeninės sielovados bendruomenės “Kelionė” tarnystės svarbą kiekvienam.
Tikriausiai sutiksite, kad norint leistis į naują kelionę, pirmiausia reikia užbaigti ankstesnę, prieš keletą metų ar net dešimtmečių pradėtą, jau gerai pažįstamą, patogią, nereikalaujančią didesnių valios ar sąžinės pastangų, nors ir niekur nebevedančią… Ir aš tokią kelionę „šlovinau“ daugelį metų, kol sulaukusi keturiasdešimties supratau, kad iš tiesų niekur nė nėjau, tik tupinėjau aplink puikybės, melo, baimės, gašlumo stabus. Po tos ilgus metus trukusios „kelionės“ jaučiausi labai pavargusi, nešvari.
Visą tą ilgametės kelionės laiką Dievas manęs tarsi nematė ar, tiksliau, aš nejutau Jo žvilgsnio, nes Jo žvilgsnį užstojo stabai, kuriuos aš labiau šlovinau už Jį. Bet vieną ankstyvą rytą per Marijos radiją išgirdau apie „Mokinystės kelionę“. Klausydamasi į mane panašių „keliautojų“ liudijimų supratau, kad ir man būtina į tokią leistis. Taip pradėjau kitą kelionę, visai nepanašią į ankstesnę. Nesakyčiau, kad iš pradžių man priimtiną ir lengvą, bet leidusią pasijusti švariai. Dievas, po daugelio metų pakvietęs į naują kelionę, pasiūlė man nusiprausti. Ir galėjau… galiu tai daryti be jokios gėdos, nes einu ne viena, einu su tais, kurie pažįsta purvo spalvą ir svorį, kurie ne stebisi manąja nešvara, bet parodo, kur yra vanduo nusiprausti.
Regina (vardas pakeistas)
Į programą ėjau jausdamasis visiškai beviltiškai: gyvenimas buvo tarsi sugriuvęs, neturėjau ramybės dėl savo, kaip vyro, tapatumo… Slėgė nuodėmės, kurios valdė ne tik protą, bet ir sergantį kūną.
Vedamas programos „Kelionė“ komandos bandžiau atpažinti sunkiausius savo gyvenimo etapus, išgirsti save ir atvirai papasakoti kitiems, kas vyko, vyksta, ką supratau darąs negerai, kur mano, kaip vyro, negebėjimas atleisti. Tik įpusėjus mokymui, suradau šiokį tokį vidinį saugumą. Per tuos žmones, kurie buvo čia pat, šalia, į mane prabilo Jėzus. Tik per maldos galią, susitaikymą su Jėzumi pirmą kartą pavyko išgirsti save ir per Dievo meilę atleisti, mylėti, nes pats vienas to nepajėgiau.
Tik per maldą ir užtarimą suvokiau savo vyriškumą: aš žmogus, Dievo vaikas, Jo valios vykdytojas, tikintis Jo meilės galia. Atleidimas per Jėzaus kančią ant Kryžiaus pagrindė naują meilę sau.
Po programos gyvenu su mintimi, kad per Jėzaus meilę ir atleidimą dabar manyje kalba tikintis vyras. Jėzaus pergalė yra manyje ir man nėra negalimų dalykų.
Jurgis (vardas pakeistas)
Į programą atėjau nejausdama ryšio su Dievu ir vengdama artimų santykių su draugėmis.Programoje išgyvenau ir sutvirtinau santykį su Dievu, mokiausi priimti Jo meilę ir malonę man. Sėkmingai mokiausi išlaikyti viltį ir kovoti su nuodėmėmis. Patikėjau, kad Jėzaus vardu galiu būti išgydyta.
Dabar jaučiu, kad einu ne labirintu, o tiesiu savo gyvenimo keliu.
Laura (vardas pakeistas)
Dalyvavimas programoje, ypač dalijimasis grupelėse, leido šiek tiek išsilaisvinti iš savų „demonų“ gniaužtų. Pasikeitė supratimas apie skaistumą – jis tapo išlaisvinančiu, o ne varžančiu dalyku. Išmokau įvardyti savo poreikius, mokiausi juos atpažinti. Gimė troškimas atleisti. Išmokau labiau atsiverti žmonėms. Ėmiau jausti savo ribas, tiksliau, jų trūkumą.
Pasirodo, tam tikrų dalykų patyriau ne aš viena – kiti irgi išgyvena kažką panašaus. Įvyko permainų į gerąją pusę.
Dar vienas atradimas – supratau, kad smagu šlovinti.
Aušra (vardas pakeistas)