Kokios priežastys atveda žmones į “Kelionės” programas, ir kas pasikeičia jų gyvenimuose?
Savo patirtimi dalinasi programų dalyviai bei komandos nariai.

Dievo apvaizdos seserų , Utenos namų vyresnioji ses. Dominyka Violeta Slepikaitė liudija apie ekumeninės sielovados bendruomenės “Kelionė” tarnystės svarbą kiekvienam. 

https://unsplash.com/

Tikriausiai sutiksite, kad norint leistis į naują kelionę, pirmiausia reikia užbaigti ankstesnę, prieš keletą metų ar net dešimtmečių pradėtą, jau gerai pažįstamą, patogią, nereikalaujančią didesnių valios ar sąžinės pastangų, nors ir niekur nebevedančią… Ir aš tokią kelionę „šlovinau“ daugelį metų, kol sulaukusi keturiasdešimties supratau, kad iš tiesų niekur nė nėjau, tik tupinėjau aplink puikybės, melo, baimės, gašlumo stabus. Po tos ilgus metus trukusios „kelionės“ jaučiausi labai pavargusi, nešvari.


Visą tą ilgametės kelionės laiką Dievas manęs tarsi nematė ar, tiksliau, aš nejutau Jo žvilgsnio, nes Jo žvilgsnį užstojo stabai, kuriuos aš labiau šlovinau už Jį. Bet vieną ankstyvą rytą per Marijos radiją išgirdau apie „Mokinystės kelionę“. Klausydamasi į mane panašių „keliautojų“ liudijimų supratau, kad ir man būtina į tokią leistis. Taip pradėjau kitą kelionę, visai nepanašią į ankstesnę. Nesakyčiau, kad iš pradžių man priimtiną ir lengvą, bet leidusią pasijusti švariai. Dievas, po daugelio metų pakvietęs į naują kelionę, pasiūlė man nusiprausti. Ir galėjau… galiu tai daryti be jokios gėdos, nes einu ne viena, einu su tais, kurie pažįsta purvo spalvą ir svorį, kurie ne stebisi manąja nešvara, bet parodo, kur yra vanduo nusiprausti.

Regina (vardas pakeistas) 

Į programą ėjau jausdamasis visiškai beviltiškai: gyvenimas buvo tarsi sugriuvęs, neturėjau ramybės dėl savo, kaip vyro, tapatumo… Slėgė nuodėmės, kurios valdė ne tik protą, bet ir sergantį kūną.

Vedamas programos „Kelionė“ komandos bandžiau atpažinti sunkiausius savo gyvenimo etapus, išgirsti save ir atvirai papasakoti kitiems, kas vyko, vyksta, ką supratau darąs negerai, kur mano, kaip vyro, negebėjimas atleisti. Tik įpusėjus mokymui, suradau šiokį tokį vidinį saugumą. Per tuos žmones, kurie buvo čia pat, šalia, į mane prabilo Jėzus. Tik per maldos galią, susitaikymą su Jėzumi pirmą kartą pavyko išgirsti save ir per Dievo meilę atleisti, mylėti, nes pats vienas to nepajėgiau.

Tik per maldą ir užtarimą suvokiau savo vyriškumą: aš žmogus, Dievo vaikas, Jo valios vykdytojas, tikintis Jo meilės galia. Atleidimas per Jėzaus kančią ant Kryžiaus pagrindė naują meilę sau.

Po programos gyvenu su mintimi, kad per Jėzaus meilę ir atleidimą dabar manyje kalba tikintis vyras. Jėzaus pergalė yra manyje ir man nėra negalimų dalykų.

Jurgis (vardas pakeistas)

Į programą atėjau nejausdama ryšio su Dievu ir vengdama artimų santykių su draugėmis.Programoje išgyvenau ir sutvirtinau santykį su Dievu, mokiausi priimti Jo meilę ir malonę man. Sėkmingai mokiausi išlaikyti viltį ir kovoti su nuodėmėmis. Patikėjau, kad Jėzaus vardu galiu būti išgydyta.

Programa buvo laikas, kai sugrįžau į vaikystę ir paauglystę, apmąsčiau santykius su tėvais, buvusias draugystes. Supratau, kodėl sunku bendrauti su moterimis, merginomis. Išnyko klaidingi įvaizdžiai apie save ir kitus.

Dabar jaučiu, kad einu ne labirintu, o tiesiu savo gyvenimo keliu.

Laura (vardas pakeistas)

Dalyvavimas programoje, ypač dalijimasis grupelėse, leido šiek tiek išsilaisvinti iš savų „demonų“ gniaužtų. Pasikeitė supratimas apie skaistumą – jis tapo išlaisvinančiu, o ne varžančiu dalyku. Išmokau įvardyti savo poreikius, mokiausi juos atpažinti. Gimė troškimas atleisti. Išmokau labiau atsiverti žmonėms. Ėmiau jausti savo ribas, tiksliau, jų trūkumą.

Pasirodo, tam tikrų dalykų patyriau ne aš viena – kiti irgi išgyvena kažką panašaus. Įvyko permainų į gerąją pusę.

Dar vienas atradimas – supratau, kad smagu šlovinti!

Aušra (vardas pakeistas)